[ad_1]
žiede skaidrus nušvito lašas
visom vaivorykštės varsom
prisimenu kai vaikas basas
laksčiau saulėteky rasom
šimtai saulėtekių pro šalį
nubrido pievomis greičiau
kol mažame rasos lašely
aš laumės juostą pamačiau
dvi akys į mane žiūrėjo
lyg skaidrūs rytmečio lašai
bet jos manęs nepakerėjo
jų grožio buvo per mažai
mane laukai gimtinės šaukė
viliojo ryto rasomis
sugrįšt į gimtąją palaukę
ir pasilikti su mumis
1
[ad_2]