Neidialūs nei barbė nei kenas,
bandėm gesint, bet tie jausmai mums išdegino venas.
Per daug drąsos apnuoginom pirštų galiukais,
apnuogintu vidum, kad kūnai aidėtų šauktukais.
Tos sutemos aistrų ir pokalbiai,
tos sutemos glėbį minčių ir paslaptingi suokalbiai.
Tu pats tikriausias kaifas, tarsi drugio efektais,
kai rankos pinasi delnais, mili-mili milimetrais.
Ir nesvarbu, aš pas ją, tu su juo,
mes kaip sunkus akmuo po kuriuo teka vanduo.
Ir tas pavydas, lyg aklas šokis su vilkais,
kai aplink tamsu ir visą vidų išdrasko nagais.
Prikirpti sparnai ant bedugnės krašto,
be saiko ir valios negalintys padėti taško.
Tu mano krantas ir kartu bangų muša,
baimė ir drąsa – du, du viename!
[PR.]
Neužsimerk – duok šviesos tamsai,
kai tava ranka viskas kito rankai.
Atrasti vienas kitą šviesoje,
tik aš ir tu – du viename.
Neužsimerk – duok šviesos tamsai,
kai tava ranka viskas kito rankai.
Atrasti vienas kitą šviesoje,
tik aš ir tu – du viename.
Išsemtos galimybės, mimikos, gestai
kur mes pavirtom spragomis lyg atitolę miestai.
Intrigų sūkurys, kur nebėra vietos likti,
bet palengva galėtų vienas kitame numirti.
Ir taip kas kartą žemė iš po kojų,
paklydę vertime besivejant bendrą rytojų.
Nuginkluok, akyse lengvai įžvelgčiau dangų,
kol tie jausmai paklydę pinasi tarp mūsų rankų.
Ir vis tik, aš pas ją, tu su juo.
Ir vis dar, sustingę nesuprantam kas su kuo.
Ir tas laukimas daužantis mūsų sielas į sieną,
kas kartą kol dviejų kūnai sulimpa į vieną.
Lupomis įrėminti odą lyg drobę,
du atskiri atomai skrieja po viena paklode.
Tu ta vienintelė, mano šviesa tamsoje,
mano naktis ir diena, du, du viename!
[PR.]
Neužsimerk – duok šviesos tamsai,
kai tava ranka viskas kito rankai.
Atrasti vienas kitą šviesoje,
tik aš ir tu – du viename.
Neužsimerk – duok šviesos tamsai,
kai tava ranka viskas kito rankai.
Atrasti vienas kitą šviesoje,
tik aš ir tu – du viename.