Bernužėliai – Mūsų kaime kaktusai nežydi

Tenai, kur ošia šimtametės liepos
Ir nesimato šalto miesto kaminų,
Kur teka upė mus krantais apglėbus
Aš savo tėviškėj laimingas gyvenu.

Čia mes šeima, – be pykčio ir pavydo
Draugai, kaimynai, sesės, broliai ir vaikai.
Atidaryk vartus, užeik į vidų –
Pas mus nesikeičia laikai.

O mūsų kaime kaktusai nežydi,
Užtat gandrai sugrįžta į lizdus.
O mūsų kaime galit pamatyti
Pačius gražiausius Lietuvoj vaizdus.

O mūsų kaime kaktusai neauga
Užtat širdis ir mūsų siela netuščia.
Jeigu mieste sutiksi tikrą draugą,
Žinok, atvyko jis iš čia.

Kur aukso pievom nuvingiuoja takas
Ir nesigirdi užsienietiškos šnekos,
Čia viens kitam dar žmonės sako „labas“
Ir moka džiaugtis be jokios rimtos progos.

Čia mes šeima – kasdien visi už vieną,
O jeigu reikia, tai ir vienas už visus.
Užsuk ir tu į mūsų kaimo kiemą,
Į mūsų draugiškus namus.

1

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *