Jūs – mūsų atminty



Sausio 13-oji… Ar išblės anos dienos, naktys iš atminties tų, kurie ėjo prie Parlamento, Televizijos bokšto, budėjo Sitkūnuose, prie Kauno radijo. Ir ne tik jų. Tos akimirkos ilgiems metams išliks gyvos tiems, kurie negalėdami pasiekti Vilniaus, virpančia širdimi klausė ir gaudė kiekvieną Liucijos Baškauskaitės žodį iš Kauno, tiems, kurie šildėsi prie žvarbios sausio nakties laužų, kurie giedojo ,,Marija, Marija”.
Šiandien prirašyta daug straipsnių, išleista nemažai knygų, kuriose istorikai, politologai nagrinėja faktinę medžiagą, pateikia situacijos, įvykių, politikų ir visuomenės vaidmens įvertinimą. Mes, muziejininkai, moksliškai tyrinėti faktus nepajėgūs. Mūsų darbo tikslas – užfiksuoti gyvąją atmintį, po eilutę surinkti ir išsaugoti tiems, kurie dar nebuvo gimę, kurių nebuvo.
Į muziejaus fondus atskirais sluoksniais sugulė kruvinuosius įvykius atspindintys eksponatai: sąrašai žmonių, kurie tomis įtemptomis dienomis vyko saugoti svarbiausių mūsų valstybės objektų Vilniuje ir Kaune. Laikraščiai, kurių puslapiuose įvykiai: sovietinės kariuomenės desantininkai Krašto apsaugos rūmuose, atimtas laisvas spausdintas žodis išvijus laikraščių redakcijas iš spaudos rūmų, Radijo ir televizijos komiteto pastatų okupacija, ir galiausiai – kruvinieji Sausio tryliktosios nakties įvykai prie Televizijos bokšto. Fotografo Vitalijaus Judicko dokumentinės fotografijos, įamžinusios tų dienų nuotaiką: ryžtą žmonių veiduose, akyse saugant parlamentą, kalbant maldą, laukiant tankų, bei skausmą ir begalinę pagarbą… sausio 13-osios aukų laidotuvėse.

Mums, lietuviams, Sausio 13-oji – diena, kai išgyvenome aukščiausią tautos vienybės, jėgos ir pakilimo būseną, kai šventai tikėjome, kad mūsų vienybė, mūsų kūnai, dainos ir maldos – nepalyginti stipresnės už okupantų tankus… Diena, kai už Lietuvos laisvę didvyriai sumokėjo krauju, kuriais didžiuojamės, prieš kuriuos šiandien žemai lenkiame galvas.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.