Amniamnyz – Ant Tilto Krašto


Ji šešiolikmetė, jos vardas Agnė
Savo gyvenime kentėjo daug, bet nieks nematė
Iš pažiūros tvarkinga ir graži panelė
Realybėje ji mindė skausmo kelią

Kasdieną namuose matė girtą tėvą
Nuo jo agresijos tiek ji tiek jos mama kentėjo
Galbūt todėl mama ir pasirinko mirtį
Palikus vieną pačią dukrą skausmą tirti

Mokykloje patyčios ir įžeidinėjimai, kasdieną plyštanti širdis
Ir jos krauju pasruvę delnai
Ir jos draugai, iš kurių palaikymo ji laukė
Spjovė ant jos prieš porą metų, užsienin patraukę

Ji matė, kad gyvenimas, kurį gyvena
Ją skaudina ir į pasirinkimą veda
Apie kurį ji jau ilgą laiką mąsto
Šiąnakt ji ant tilto krašto

Palauk truputį, dar tikrai ne viskas baigta
Žvaigždės mato danguje tave
Ir jos švies tau dar stipriau
Jei tu ištversi visą stiprų skausmą savo širdyje

Ir vieną dieną tavo gyvenime
Netikėtai atsiras žmogus
Kurį apsikabinus net stipriausias vėjas
Taps nebesvarbus

Ji jaučia šaltą vėją pučiantį į veidą
Ji verkia ir šaukia Dievui: “Tu mane apleidai!”
Ir cigaretė tarp pirštų ima skaudžiai degint
Lyg ragintų greičiau nušokt

Ji užsimerkia, įkvepia giliai, kiek gali
Nuo savo skruosto ašarą nuvalė
Jos visas kūnas dabar pilnai jau pasiruošęs mirti
Nuo krašto nori atsispirt

Bet ji jaučia, kaip kažkas ją paima už rankos
Apkabina, jausdamas kaip jos širdis trankos
Ir jau dabar ji pajaučia viduj ramybę
Išgirdusi: “prašau, nešok”

Ji atsimerkia, mato prieš save vaikiną
Jis šypsos, ir kad jie bus kartu, abu tai žino
Tą pačią naktį jie dingo iš šio purvino miesto
Ir nebegrįš, kad ir kas bekviestų

Palauk truputį, dar tikrai ne viskas baigta
Žvaigždės mato danguje tave
Ir jos švies tau dar stipriau
Jei tu ištversi visą stiprų skausmą savo širdyje

Ir vieną dieną tavo gyvenime
Netikėtai atsiras žmogus
Kurį apsikabinus net stipriausias vėjas
Taps nebesvarbus




1

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *