[ad_1]
mergaitė iš Stokholmo kabaretų
pamilo kapitoną vandenų
sugrįždamas iš tropikų saulėtų
parveždavo brangių jai dovanų
mylėjo jis jos garbanas auksines
ir žvilgsnį gintarinį jos akių
kalbėjo jis ją švelniai apkabinęs
mažyte mylimoji vien tik tu
čigonės akys mane vilioja
čigonės akys man širdį spaudžia
čigonės akys jos nebelaukia
jos nebelaukia daugiau manęs
bet kartą jūroj siautė uraganas
ir jis pareikalavo daug aukų
ir sužinojo ji kad okeanas
prarijo kapitoną vandenų
mergaitė visą dieną liūdėjo
ir laužė sau iš sielvarto rankas
o ankstų rytą saulei patekėjus
nušoko į putojančias bangas
1
[ad_2]