[ad_1]
Aš gyvenau,
Kaip žmogui lemta
Su daug klaidų,
Bet ką čia verkt
Nebuvo taip,
Kad būčiau šventas
Nebuvo taip,
Kad reiktų smerkt
Kad reiktų smerkt
Neramios jūros
Jėgų lyg dangaus
Ir buvom drąsūs
Kuo baisiau
Tuo linksmiau
Neramios dienos
Išnyko nakty
Ir ką sulaužėm
Nėra laiko taisyt
Prisidarėm skausmų,
Kurie nepraeina
Pasistatėm namus,
Į kuriuos nieks nebeateina
Dar paduoki man stiklinę vandens
Švelnios rankos man pagalvę purens
Paskutinį kart, kaip moki tu…
Tik tu
Už lango zylės
Saulės daugiau
O aš čia seną knygą
Vos nulaikau
Neriu į gylį
Nedaug liko laukt
Pasiekti dugną
Daug lengiau
Nei išplaukt
Jau sudėjau ginklus
Jau pasiryžau
Laukia nuotykis dar,
Po kurio niekas negrįžo
Tad užklok mane raudonais šilkais
Man akis užmerki savo delnais
Paskutinį kart, kaip moki tiktai tu…
Tik tu
Aš ateinu
Aš ateinu
Atvirai, atvirai
Atvirai…
Kai ateis diena ir mes išsiskirsim, pasakė švelniai ir atsisuko į mane, ir jeigu mano paskutiniai žodžiai nebus: “Aš tave myliu”, tai žinok: man pritrūko laiko.
1
[ad_2]