Traditional song from Kallningken (Herdenau) settlement in Kleinlitauen / Preußisch-Litauen region of the former East Prussia. Tradicinė prūsininkų liaudies daina iš Kalnininkų gyvenvietės Rytprūsiuose (Mažojoje Lietuvoje), iš albumo „Liudviko Rėzos surinktos dainos”. Žodžiai:
Pirš man iš Danskos, iš Kasteryno
Iš Klaipėdužės, iš Karaliaučiaus
Kad suruokavau ant trijų šimtų
Iš trijų šimtų viens tepatiko
Dailus žiūrėti, meilus kalbėti
Į visa Preisa nėr kito tokio
Laibs augumėlis, skaistus veidelis
Į visa Preisa nėr kito tokio
O kad jis stojos, kaip parašytas,
O kad jis mynė, kaip ant dakotų.
Translation:
They will try to match me with lads from Denmark, from Casterlee
From Memel, from Koningsberg.
Oh I talked to three hundred lads,
Out of those three hundred only one did I like.
Handsome to look at, pleasant to talk to,
In all Prussia there’s no other like him.
Lean stature, bright face,
In all Prussia there’s no other like him
Oh. he stood up as if he’d been written down
Oh, he stomped as if he’d been paid for it
Iš Mažosios Lietuvos, Klaipėdos krašto, mus pasiekė pačios ankstyviausios žinios apie lietuvių liaudies drabužius. Vokiečių autoriai pasakojo, kad šiame krašte žmonės rengiasi keistai ir egzotiškai, o jų rūbai kažkuo primena Rytus.
Savitais, labai skirtingais nuo vokiečių rūbais Mažosios Lietuvos moterys vis dar vilkėjo XIX a. pirmojoje pusėje. Tuomet madoje jau buvo languoti sijonai, o ne ankstyvesnės nesusiūtos marginės. Tačiau baltos lininės prijuostės vis dar mirguliavo raudonais įaustais raštais.
Lietuvininkės ne tik garsėjo savo plonais, preciziškais lininiais audiniais, bet ir daug siuvinėdavo. Jų drabužių dekore įdomiai persipindavo seni etninei dailei būdingi motyvai ir iš Vokietijos atkeliavę visiškai skirtingo stiliaus augaliniai ornamentai. Moterys siuvinėjo išeiginius marškinius, drobules, prie juosmens nešiojamus krepšelius, vadintus delmonais.
Merginos vaikščiojo vienplaukės. Kasas jos supindavo į labai sudėtingas sekmadieniui daromas šukuosenas. Ištekėjusios moterys apsirišdavo galvas skarelėmis. Jaunamartės nešiojo ypatingus gobtuvus iš lininių pinikų, virš kurių prisegdavo ploną baltą šydą. XIX a. pirmojoje pusėje lietuvininkės nuotakos dar užsidėdavo senovinį aukštą fetro arba aksomo kyką, puoštą galionais ir vainikėliu.
XIX a. viduryje lietuvininkių drabužiai pradėjo sparčiai keistis. Madingos ir priimtinos pamaldiems liuteronams tapo tamsios, ne itin ryškios spalvos, ypač juoda. Amžiaus pabaigoje moterys rengėsi elegantiškais, tamsiais, gerokai miesto madas primenančiais drabužiais. Tačiau skirtinga nuo vokiečių, savita apranga šiame krašte išliko labai ilgai, taip buvo vilkima net XX a. pradžioje. Taip lietuvininkai protestavo prieš nacionalinę priespaudą.