žodžiai: Artūras Karpenko ( Ashas )
_____________________________________________
MY SOCIALS
INSTAGRAM: https://www.instagram.com/ashartsound/?hl=en
FACEBOOK: https://www.facebook.com/Ashartsound/
_____________________________________________
LIRICS :
Palik žodžių tylai…
Tu nematei jų, o natos pergyliai.
Tu tik jautei, siluetams saugant akylai: Šiluma, po, šaltį nebyliai tylu.
Kaip keista klausyti tavęs tokio formato realybei…
Nors mes norėjom būti, ir mes norėjom tapti,
ir nors truko visai truputi, mes uždengėm verdančiam vandeniui dangtį.
sakau:
– neslėpk akis…
Ir vėl slepia…
Tai kur dingo ko link, eitas kelias ?
Takas virto šaligatviu ir mes, vel pėsti.
Bet mūsų tiek mažai, kad neverta net pagalbos kviestis.
Ir kai tamsa vėl spaudžia…
ją reik išmokt gyvent – laikyt arčiausiai, ta kas skriaudžia
pamiršt išmokt gyvent ,nes tik pats save guodžia.
Dabar juodai balta, košė spalvų ant asvalto.
Stebint turėtų…
Stebint, vystančią rožę pagreitinus įrašą,
juodo ir balto, su trigdžiais seno įrašo,
vaizdo juostos,sukančio JĄ aparato…
Ir vėl taip šalta, purto, meto, po, krato.
Ir vėl prisiminimai ima karpytis, po kadrą.
Aplinka mintyse, su orderiu į kratą.
Ir kol beieškant saves, aplankai kiekviena palatą…
Visgi beieškant savęs…
Aš atradau (tik tiesą pakartą).
Tik esme pakeista, bet tiesa pakarta,
ir kiek jos nekeisk, ji liks kuo patapo.
Tik tiesa pakarta, tik tiesa ant lapo, (x2)
bet tiesa pakarta, ji liks kuo patapo.
***
Kai užmerksi akis – tu nematysi vaizdo.
Kai pamirši skonį – teks pamiršti maistą.
kai nejausi jausmo – teks nuspirti laimę,
kai išjungsi sviesa – ji ateis savaime ,bet
iki kol esu, aš būsiu,iki kol plaka,
dar jaučiant pulsą, aš būsiu.
Iki išjungus pulsą matysiu tave kylant,gyva.
Aš jus stebiu, bet jus tylit, su žodžiais: mes tave mylim.
Nors ir už tūkstančio mylių… (x2)
***
Kodėl tylu mano mintyse ?
Ir žodžių taip trūksta… Painu lyg sapne,
lyg ir oro netrūksta, bet niaukias.
Sakai pabaiga ? Baik, liaukis.
Na ka tu, pamiršom ir taškas.
Mintys mėtos per sienas ir taškos…
Po, krenta ant žemes, sustingus kaip vaškas.
Filtruojam butą į nebūtį, kurtą į degantį,
baimę į veidrodį, esmę melu pasleptą neviltį.
Ir noris ištrukt. Velnias paslėpęs raktą i rojaus vartus.
Ir taip noris sukurt, tai kas palies, kai bus sunku.
***
Kai užmerksi akis – tu nematysi vaizdo.
Kai pamirši skonį – teks pamiršti maistą.
kai nejausi jausmo – teks nuspirti laimę,
kai išjungsi sviesa – ji ateis savaime ,bet
iki kol esu, aš būsiu,iki kol plaka,
dar jaučiant pulsą, aš būsiu.
Iki išjungus pulsą matysiu tave kylant,gyva.
Aš jus stebiu, bet jus tylit, su žodžiais: mes tave mylim.
Nors ir už tūkstančio mylių…
***
Aš jaučiu, po, tyliu, po, kylu.
Ardau pats sau vidų, bet tai negydo.
Mes nekeitėm ydų… Vėl tyliu.
Bandau rast save tarp skambėsio lyrų, bet lyja ir nyku.
Girdet tik beldėsys, atminties skyriui tarytum:
dulkes sudėjus į kruvą, jos dingsta…
Manytum:
Tiesa iliuziją vyjo, kol pasiekė tašką nurodytą žodžių .
Lygiai taip pat sakau tau, kad nematau čia grožio.
Taip šalta, purto, mėto, po, krato.
Ir vėl, prisiminimai ima karpytis, po kadrą.
Aplinka mintyse, su orderiu į kratą.
Ir kol beieškant saves, aplankai kiekviena palatą…
Visgi beieškant savęs…
Aš atradau tik tiesą pakartą.
Tik esmę pakeistą, bet tiesą pakartą,
ir kiek jos nekeisk, ji liks kuo patapo…
Tiesa liks ant lapo.
ASH – https://soundcloud.com/art-ras-ashas
https://www.facebook.com/AshasrashaleArt/