[ad_1]
mano vienintelis žmogau
kai būna valanda sunki
aš tavo laišką vėl skaitau
ir tavo balsas taip arti
visi išvyko traukiniai
gitaros verkia naktyje
gyvenimo juk per mažai
per maža vietos širdyje
ar girdi tyliai skamba seniai pamiršta daina
ar jauti kaip pavasariu grįžta širdis jauna
kam tie žodžiai pažvelk į akis ir išplauks ledai
pasibels į manąsias duris pamiršti jausmai
o kiek dar žodžių netartų
širdies atverti negaliu
ir ką svajonėse matau
atodusin sudėjau tau
prabėgs gal tūkstantis dienų
ir tūkstantis viena naktis
klaidžiu gyvenimo ratu
vėl mūsų pasaka sugrįš
mano vienintelis žmogau
kai būna valanda sunki
aš tavo laišką vėl skaitau
ir tavo balsas taip arti
1
[ad_2]