[ad_1]
kaip maži skruzdėliukai žolių labirinte
viens kito nerandam ir mums tai patinka
nenorim gyvent mes išmokom vartoti
pamiršome džiaugsmą nes taip lengva bijoti
akimirkos trumpos kai viens kitą surandam
ištirpsta migloj tarsi miražas
lieka šešėliai prabėgančių metų
ir viltis kad tikrai nedaug mes netekom
rudens dangumi aitvarai pasiklydę vėl skrenda
auksinių lapų lietus po kojomis krenta
gal ir mes kada nors su tavim išmoksim svajoti
mažą meilės stebuklą viens kitam dovanoti
mes ieškom prasmės ten kur jos nėra
ir nusivylę pjaustomės venas
mūsų pasaulis interneto platybės
ten mes nemirtingi ir nieko nebijom
pro lango kvadratą nedrįstam žiūrėti
nes čia bet kas mus gali paliesti
šaldom jausmus abejingumo ledynais
seniai pamiršom kur tikrovė kur kinas
skrenda
krenta
svajoti
dovano dovano dovanoti
1
[ad_2]